kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > Romantizmas ir realizmas

Šileris


Frydrichas Šileris (
Friedrich Schiller, 1759–1805) – vokiečių poetas, dramaturgas, filosofas, pasaulinės literatūros klasikas. Šilerio kūrybos pagrindas – idealistinė filosofija. Rašytojas savo gyvenimu ir įvairių žanrų kūriniuose atskleidžia veržlų idealo – asmens tobulumo, harmoningumo ir vientisumo siekimą. Ryškus idealios asmenybės bruožas – laisva valia, vidinei būtinybei skatinant atliekama pareiga.
Šileris gimė 1759 m. lapkričio 10 d. Marbache prie Nekaro. Tėvas tarnavo pulko felčeriu, karinėje tarnyboje turėjo dirbti ir Frydrichas. Viurtenbergo hercogo Karlo Eugenijaus reikalavimu Šileris 1773–1780 m. studijavo karo mokykloje, kurią hercogas įsteigė netoli Štutgarto. Griežtas režimas, laisvamaniškų idėjų slopinimas sukėlė pasipriešinimą, kurį jaunasis Šileris įprasmino pirmajame draminiame kūrinyje
Plėšikai (1779–1780). Drama buvo rašoma slapta, į pjesės premjerą Manheimo teatre autorius atvyko incognito. Po antrojo apsilankymo spektaklyje hercogas Šilerį nubaudė, uždraudė rašyti ir spausdinti kūrinius. Hercogo elgesys subrandino sumanymą bėgti iš Viurtenbergo grafystės. 1782 m. Šileris apsigyvena Manheime, vėliau po kelerius metus gyvena Drezdene, Veimare, 1789 m. tampa Jenos universiteto (dab. Jenos Frydricho Šilerio universitetas) istorijos ir filosofijos profesoriumi, 1799 m. sugrįžta į Veimarą, kur praleido paskutinius šešerius gyvenimo metus. Veimare kartu su Gėte leido literatūrinius žurnalus, įkūrė Veimaro teatrą. Mirė 1805 m. Veimare, sulaukęs vos 46-erių.
Šilerio kūryboje idealo siekiama sprendžiant moralinius, politinius, socialinius konfliktus. Rašytoją domina individo santykių su valstybe problema, minties laisvės idėja, nesutarimai tarp skirtingų religinių įsitikinimų atstovų, konfliktas tarp biurgerių ir aristokratų. Ankstyvojoje kūryboje Šilerį įkvėpė „Audros ir veržimosi“ sąjūdžio idėjos, – pagrindninis herojus yra maištaujantis individualistas, kuris vienas sukyla prieš visuomenės moralinę, socialinę tvarką ir patiria pralaimėjimą: pirmoji drama
Plėšikai, istorinė drama Fiesko sąmokslas Genujoje (1783), miestelėnų tragedija Klasta ir meilė (1784). Klasikinėse istorinėse tragedijose Šileris toliau plėtoja Lesingo sukurtą dramos ir istorijos koncepciją, – dramaturgas nėra metraštininkas, praeities asmenybės, įvykiai jį domina kaip galimybė išreikšti svarbias idėjas. Šilerio istorinės tragedijos vadinamos idėjų dramomis, istorinėmis filosofinėmis tragedijomis, kuriose autoriaus mintis reiškia tragiško likimo idealūs personažai. Pereinamojo laikotarpio tragedijoje Don Karlas (1785) „Audros ir veržimosi“ sąjūdžio maištingumą keičia idėjų kova. Šilerio idėjų reiškėjas – markizas Poza, puoselėjantis švietėjišką viltį, tiki monarcho despoto perauklėjimu, reikalauja – „Suteikite minties laisvę!“ Tragedijos herojus supranta, kad jo mintys yra per ankstyvos, apibūdina save kaip pasaulio ir ateities pilietį, kurio idėjas galbūt supras tik ateities kartos. Senųjų ir naujųjų pažiūrų konfliktas, idėjų kova vaizduojama trilogijoje Valenštainas (1798). Valenštainas trilogijos pradžioje skelbia pažangias patriotines idėjas, siekia, kad Vokietija būtų vieninga, piktinosi katalikų bei protestantų religinėmis kovomis. Tačiau kilnūs tikslai pasikeičia dėl garbės troškimo. Antroje trilogijos dalyje herojaus didybė virsta silpnumu, – Valenštainas patiria moralinį žlugimą, jo tikslu tampa absoliuti valdžia. Trilogijos pabaigoje herojus dar kartą pasikeičia, – atgauna prarastąjį didingumą, tampa tauriu žmogumi. Valenštaino pralaimėjimas gali būti suvokiamas kaip žmogaus moralės triumfas. Idealiosios tragedijos idėją Šileris įkūnija tragedijose Marija Stiuart (1800), Orleano mergelė (1801). Moralinio tobulėjimo idėja atskleidžiama moterų paveiksluose, – tai moraliai tobula, harmoninga asmenybė, nebekankinama vidinių prieštaravimų. Paskutinė baigta drama Vilhelmas Telis (1804) atskleidžia pavergtos tautos rengimąsi nacionalinio pasipriešinimo kovai. Telis yra naujo tipo herojus, kuris į kovą įsitraukia prieš savo valią, tačiau prisiima moralinę atsakomybę už savo veiksmus. Po Vilhelmo Telio pradėtoje dramoje Demetrijus vaizduojama kova dėl valdžios Rusijoje, kur tarp Dimitrijaus Apsišaukėlio sąjungininkų sukuriamas ir LDK kanclerio Leono Sapiegos paveikslas.
Šileris plėtojo Imanuelio Kanto filosofijos idėjas, – žmogaus tobulėjimo (
Laiškai apie estetinį žmogaus ugdymą, 1793–1794), grožio ir laisvės idėjas (Laiškai apie grožį, 1793). Šileris svarsto, kad tai, kas yra gražu, turi būti taisyklinga, bet atrodyti netaisyklingai, grožis atsiranda tada, kai mes nepastebime taisyklingumo, nes jį užgožia laisvės ir taisyklių nepaisymo įspūdis. Originaliai Šileris mąsto apie grožio ir gėrio santykį, – kad taptų gražus, žmogus turi veikti taip, kaip liepia pareiga, tačiau ne nuslopinęs norus, o laisva valia, paskatintas vidinio būtinumo. Idealumo siekiama ir mąstant apie kūrėjo prigimtį (Apie naiviąją ir sentimentaliąją poeziją, 1796). Šileris teigia, kad kiekvienas žmogus pakartoja žmonijos evoliucijos stadijas, su kuriomis susieja kūrėjų tipus: po vaikiško naivumo ir laimingo paprastumo meto ateina tobulumo siekimo tarpsnis, kuriam būdinga įtampa, susidvejinimas, o pabaigoje patiriama harmoninga būsena, kuri yra galutinis evoliucijos tikslas, idealas. Kūryba, siekianti perteikti gyvenimo tikrovę, dažniausiai vaizduoja pirmuosius du etapus: naivų paprastumą (naivioji kūryba) arba susidvejinusios asmenybės sielos kovą (sentimentalioji kūryba). Šileris išskiria ir du rašytojų tipus – naiviųjų poetų tipui priskiria Gėtę, kurio kūriniai apibendrina gyvenimo patirtį, o save laiko sentimentaliuoju poetu, kurio pagrindinis tikslas yra drąsių idėjų įkūnijimas meno kūrinyje. Šilerio siektas idealas – abiejų pradų harmonija, asmenybės tobulumas ir vientisumas.
Šileris vadovaujasi Kanto teze „Ugdyk save iš savęs paties“, kitaip sakant žmogus turi suvokti savo galimybes, polinkius irį juos atsižvelgdamas sąmoningai kurti savo asmenybę. Estetiniuose veikaluose Šileris aprašo žmogaus idealą, – tai universali, harmoninga asmenybė, kuri patiria gyvenimo džiaugsmą, pagal savo galimybes atlikdama pareigą. Meno, estetinio auklėjimo vaidmenį žmogaus tobulėjimo procese pripažino ir Gėtė, – ši idėja suartino priešingų pažiūrų Veimaro klasikus. Siekdami tikslo estetiškai auklėti vokiečių tautą, abu rašytojai pradeda leisti žurnalą
Valandos (ėjo 1795–1797). Atsakydamas į klausimą, kaip priartėti prie žmogaus idealo, Šileris pasiūlo meninį auklėjimą, apie tai parašo veikalą Laiškai apie estetinį žmogaus auklėjimą“ (1793–1794). Idealią žmogiškumo reiškimosi terpę Šileris mato Antikos visuomenėje ir aštriai kritikuoja naujųjų laikų valstybę ir kultūrą, kurios didžiausiu stabu tapo nauda. Jis neragina grįžti atgal į Antiką, tačiau pasiūlo šiuolaikišką susiskaldžiusios žmogaus asmenybės tobulinimo idėją, – estetinį auklėjimą. Šilerio manymu, estetinis auklėjimas gali įveikti didžiausią to meto visuomenės ydą „Nauda yra mūsų laiko didysis stabas, kuriam privalo tarnauti visos galios ir kurį garbinti verčiami visi talentai“. Kaip priešprieša naudos poreikiui iškeliamas meno dvasingumas, išlaisvinantis žmogų, – „tik per grožį žengiama į laisvę“ – teigia Šileris. „Menas privalo palikti tikrovę, privalo dorai ir narsiai pasikylėti viršum poreikio; mat menas yra laisvės sūnus ir pageidauja, kad dėsnius jam diktuotų dvasių būtinybė, o ne stygiaus lemiamos materijos reikmės“ („Antrasis laiškas“). Kita yda, kuri trukdo pasiekti harmoningos asmenybės idealą, anot Šilerio, yra žmonių specializacija tik tam tikrose srityse, – „Atskirų dvasinių gebėjimų begalinis įtempimas gali sukurti nepaprastus žmones, tačiau tik harmoningas visų tų gebėjimų derinimas padaro juos laimingus ir tobulus“ („Šeštasis laiškas“). Estetinė patirtis laikoma aukščiausia žmogaus vertybe, nes tik ji susieja idėjų ir jutimų, juslių pasaulius: „grožis yra laisvo apmąstymo kūrinys, ir mes drauge su juo įžengiame į idėjų pasaulį – tačiau, kaip privalu atkreipti dėmesį, dėl to nepasitraukdami iš juslių pasaulio, kaip kad esti, pažįstant tiesą“. Tik mėgaujantis grožiu arba estetine vienove „vyksta materijos ir formos susivienijimas ir keitimasis vietomis, tai šitaip kaip tik ir įrodomas abiejų prigimčių suderinamumas, begalybės realizavimas baigtinybėje, trumpai tariant, – iškilniausio žmogiškumo galimybė“ („Dvidešimt penktasis laiškas“). Estetinis auklėjimas padeda atsakyti į klausimą, kaip žmogus „skinasi kelią iš kasdienės tikrovės į estetinę, nuo paprastų gyvasties jausmų – prie grožio jausmų“. Estetinė patirtis harmonizuoja dvasią, todėl tik kuriantis žmogus įkūnija asmenybės idealą, – šioji Šilerio įžvalga turėjo didelį poveikį XIX a. literatūrai.
Vieningos žmonijos idealas atskleidžiamas odėje
Džiaugsmui (1785), kuriai muziką sukūrė Liudvikas van Bethovenas (Devintosios simfonijos finalas, 1823). Bethoveno „Odės džiaugsmui “ instrumentinė aranžuotė tapo Europos Sąjungos himnu.
Šilerio kūrybą į lietuvių kalbą pradėjo versti Kudirka. 1898 m.
Varpe išspausdinta Orleano mergelė, 1899 m. – Vilius Telis. Lietuvių literatūroje ypač stipri yra Šilerio idėjų dramos tradicija, – prasidėjusi XX a. pradžioje nuo Vydūno, per Vincą Krėvę, Balį Sruogą, Vincą Mykolaitį-Putiną, ji pasiekia XX a. antrojoje pusėje sukurtus Juozo Grušo, Justino Marcinkevičius draminius kūrinius.

Aušra Martišiūtė-Linartienė

Frydrichas Šileris. Džiaugsmui.Frydrichas Šileris. Laiškai apie estetinį žmogaus ugdymą.Antono Grafo tapytas Frydricho Šilerio portretas, 1790 m.Adolfo Miulerio piešinys VEIMARO KLASIKAI. Frydrichas Šileris, Vilhelmas Humboltas, Aleksandras Humboltas, Johanas Volfgangas Getė.

Ar žinote, kad...